Vakar dieną dalyvavom užsiėmimuose mokykloje, kur klases sudaro nuo keturių iki septynių vaikų. Padėjom vienai iš mokytojų muzikos ir judesio terapijoje (išties tai yra paprasčiau nei gali savyje talpinti žodis “terapija”), dalyvavom pirmokų pamokoje, kur jie mokėsi rašymui reikalingų judesių ir klausėsi pasakos. Po užsiėmimų jautėmės pavargę, bet neišsunkti.
Šiandien nebuvo vienos iš auklyčių darželyje, tad mums davė prižiūrėti dešimties labai guvių 4–5 metų vaikų grupę. Jie – maži žvėriūkščiai. Lipa, kraustos, tampos, siunta. Mes vos spėjom šūkalioti “Ara ara!”*. Pažiūri į vieną pusę, jie jau kitoje, pasišokinėdami kabarojasi ant čiuožyklos. Tarp jų įsimaišo koks nors pupsikas kelerių metų, vos pakeliantis kojas į laiptukų aukštį. Širdis kulnuose nuolatos. Vienas vaikas prisiklijavęs paskui vaikšto, du šokinėja nuo kėdžių ant kitų vaikų, kiti du mėtosi kaladėlėmis... Dabar mūsų užsiėmimas su jais baigės. Sėdime kambaryje be sąmonės. Išsunkti.
O reziume būt toks – priešingai nei gali pasirodyti, darbas su sveikais mažais rupkinais atima daugiau jėgų nei darbas su sutrikusiais vyresnio amžiaus vaikais. Pastarieji nelips ten, kur jiems negalima, pakankamai aukštai kels kojas, kad neparvirstų, o krisdami neprasiskels galvos. Jie taip pat supranta žodį “negalima” ir yra labiau suinteresuoti padėti šalia esančiam. Kita vertus, mažas spirgalas yra geriau nei žmogutis, kuriam kartas nuo karto reikia asistuoti.
_______________________________
* Ara ara! – Ne ne!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą