Keli pastebėjimai apie gailestį

Važiuojant į Gruziją dirbti su sutrikimų turinčiais vaikai, visi kartojo, kad bus labai sunku. Tačiau niekas nesakė, kodėl. Greičiausiai žmonės turi susikūrę įvairių įsivaizdavimų ir pilni baimių pamatyti kitokius nei yra patys... Nejučia pastebi, kaip pats perimi tą jausmą ir baimę – baimę būti tarp kitokių, baimę jausti jiems gailestį ir apskritai baimę. Visgi jau pirmosios dienos ir buvimas šioje specialioje mokykloje sugriovė šias baimes. Vaikai, kurie lanko šią mokyklą, neatrodo nelaimingi – daugelis jų nuolatos šypsosi ir džiaugiasi čia būdami. Matydamas tai, pats po truputį pradedi jais džiaugtis, pamatęs juos – šypsotis... Tai motyvuoja dirbti ir būti čia. Visgi apie gailestį norėtųsi pasakyti dar keleta dalykų. Pasirodo, kad gailestis kyla ne tada, kai matai šiuos gyvenimo nuskriaustus vaikus, bet tada, kai pamatai juos atvedančius tėvus. O išvis gailiausia būna, kai matai gruziną tėvą, kuris atneša arba invalido vežimėlyje atveža savo sūnų... Apskritai sūnus tėvui yra vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime, iš kurio tikiesi pagalbos, paramos ateityje, o galbūt tiesiog vyriškos kompanijos. Ko gali tikėtis šie gruzinai, kurių vaikai turi negalią? Palikime į šį klausimą atsakyti jums...