Kas čia per vietiniai papročiai?

Ne, tai ne apie nuotakų grobimus, kurie, deja, šiais laikais vis dar Gruzijoje pasitaiko. Tai apie paprotį, kuris truputį širdį suspaudė... Ant Jvari kalno, kur nuo neatmenamų laikų stovi sena, bet dar veikianti bažnyčia, vyrai užsitempė avį. Priešinosi vilnakailė, bet vyrai tempė negailėdami. Nusitempė už bažnyčios, bažnyčios žvakės vašku spranda aplaistė ir... paleido. Klausėm: “Kam tu taip, žmogau, elgies?” - Pažadėjom Dievui, kad paaukosim avį. Gal kažkas pasigaus, kas valgyt neturi ko. Toks tas dažno gruzino tikėjimo stiprumas. O dažnas lietuvis, matyt, geradarystės iš Aukščiausiojo sulaukęs, rankas tyliai patrintų, kad vėl pavyko su Juo susitarti... Tiesa, vaikėsi tą avį po to mūsų taksistas, o mes špygas laikėm, kad nepagautų – neatrodė jis tas, kuriam išties valgyti trūktų.