Apie kaimo vėjus

Savaitgalį nuvykau į kaimą. Į tikrą kaimą, kokio anksčiau nebuvo tekę turėti. Mažas mažulytis, senas senulytis tarp kol kas plikų obelų prisiglaudęs geltonas namelis savo daužto stiklo akimis pasitinka ties staigiu kelio posūkiu į kairę. Kelio dešinėje - skylėta daržinė, po ilgos gilios žiemos beveik be šieno. Kažkur toliau miškas, o iki jo - šimtai žingsnių suartais laukais.

Savaitgalį šėlo vėjas. Jį matai virš lauko, keliantį stulpus į dangų, girdi traškantį daržinės čerpėse, jauti įsiraizgiusį ant akių užpūstuose plaukuose. Stebint, kaip kažkas šalia, įsispyręs prieš tą vėją, nesusitvarko su senu nebesusiskleidžiančiu skėčiu, pasitrauki per kelis žingsnius į šoną. Būnant šalia tokio šilto siautulio negali nepradėti kažką sau tyliai niūniuoti...

...mažas išdykęs, iš medžio iškritęs...