Viena močiutė pasakojo, kad anksčiau, kai ne kiekviena mergaitė turėjo lėlę, kasas su draugėmis pindavo ilgoms ajerų šaknims. Šiais laikais lėlių turi kiekviena, o joms pinamos ne kasos, o daromos įmantriausios šukuosenos, rengiamos stilingiausiais rūbais ir net dažomi plastmasiniai lėlių veidukai. Visgi, kuo lėlė tikroviškesnė ir kuo tikroviškesnius žmogiškus daiktus ji turi, tuo mažiau reikia fantazijos žaisti. Galbūt tai nėra blogai. Tiesiog užaugusios dabar mažos mergaitės negalės smagiai juoktis iš to, kad jų lėlės sėdėdavo ant siūlų kamuoliukų, rašydavo nukirptomis tušinukų širdelėmis, o savo drabužius lygindavo važiuojančia užtrauktuko dalimi.
Gruzijoje dar ne visos mergaitės turi plastmasines lėles, o darželyje ant lentynų susodintos skudurinės Nino ir Giorgi. Nustebino, kaip noriai vaikai žaidžia su tokiomis lėlėmis, o auklėtojos jas naudoja pasakodamos pamokančias vaidybines pasakas, kuriose dalyvauja ir patys vaikai. Vienai iš tokių Nino teko prisiuvinėti plaukus. Tada ir išsiaiškinau, kad skudurinę lėlytę nėra sunku pasisiūti. Pirmojo kūrinėlio vardas - pilkaplaukė Rugilė. Keliuose ateinančiuose įrašuose pabandysiu "stepas po stepo" nupasakoti lėlytės siuvimo procesą.
2 komentarai:
gamta, ramuma, daug laisvo laiko. zodziu smalsu ka dar uzrodysi :)
Kaip bebut keista, bet kuo toliau, tuo lengviau randu, kur ta laisva laika panaudoti. Taip, truputis po truputi jojo, laiko, ima ir nebelieka...
Rašyti komentarą