Nors Vilniuje ir aplink jį vyko apygivis velnias Joninių renginių, nebuvo didelio noro dūkti. Tad po ilgų svarstymų apsilankėme Verkiuose "mamyčių šventėje, kur net nejauku alaus butelaitį išsitraukti" (cit. pg. Brolį Molį). Visgi, šiais metais, atrodo, mamyčių pulkas pasipildė ne tokiais kukliais esamais ir būsimais tėčiais. Pilnas parkas blokų gyventojų! Skruzdėlynas! Erkių puota... Tai buvo linksmybės prieš audrą. Mes namo parsiradome dar prieš tai, kai laužus užpylė Joninių lietus...
Trumpiausią metų naktį nerinkome žolynėlių, nepynėme vainikų ir neleidome jų į upę. Trumpiausią metų naktį, išjungę visas lempas ir televizorius, gulėjome po stogu, klausėmės, kaip šėlsta gamta, tyrinėjome melsvai blyksinčius langus ir sustingę tikėjomės, kad Perkūnas šią švytinčią naktį mūsų nesuras.
2009-06-26
Trumpiausią metų naktį
Tema:
Daily
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
Oi brač, oi gerai čia "pg. Brolį Molį" :D :D :D
Oi, oi... net aš taip žiauriai nedrįstu ;) O bet tačiau apie tą Brolio Molio požiūrį į tradicinį Rasos šventės šventimą, manding, esu tos pačios nuomonės kaip ir šio įrašo autorė...
O tas Perkūnas ir liūtis man buvo labai į temą... Kažkaip didingai atrodė iki galo nesutemęs, nuo žaibų tviskantis dangus. Graži naktis buvo.
Dabar pagalvojau, kad vis tik yra jau smegenėliuose įsitvirtinusi jungtis "Joninės - alus", nes grįžę iš Verkių pasidalinome saldaus iš Lenkijos parsivežto alaus porciją... Labai troškino :)
Rašyti komentarą