Pirmoji tokia, jei atmintis neapgauna, buvo kelionė į Kernavę. Gal pirmoje, o gal ir antroje klasėje, kai vaikai, bent jau tais laikais, buvo tik vaikai, kai žodžių junginys "pirmoji Lietuvos sostinė" neatrodė labai reikšmingas ir kai dar nereikėjo didelių pramogų, tik išvažiavimo kur nors. Tada kartu į ekskursiją važiavo daug besišnekučiuojančių mamų, o jų nešamuose maišeliuose niekas netraškėjo ir nešiuršeno, nes tada maišeliuose susiglaudę gulėjo patys paprasčiausi, patys skaniausi sumuštiniai su daktariška dešra ir kotletais, ir tikrų tikriausia arbata. Neatsimenu iš kelionės nieko daugiau, tik sėdėjimą ant vieno iš penkių Kernavės piliakalnių. Jei atvirai, neatsimenu ir to, bet iš nuotrauko matau, kad sėdėti ant to kalno ilgoje žolėje buvo labai linksma.
Šį savaitgalį vėl patyriau ekskursiją į Kernavę. Paslampinėjom tarp begalybės "kioskelių" ir alkūnėmis apsiginklavusių žmonių, bandėm įkištį nosį ten, kur buvo labiausiai įdomu, tačiau po kelių valandų norėjosi tiesiog griūti į aukštą neišmindžiotą žolę ir pasėdėti joje taip ramiai ir be šurmulio, kaip tada nuotraukoje, kaip senais gerais laikais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą