Pasiklydus tarp gatvių

Perbėgus Vilniaus senamiestį mane visada apima nepaaiškinamas dezorientacijos jausmas. Ne, ne toks, nuo kurio pradeda svaigti galva ir norisi trumpam prisėsti, nors Vilniaus senamiesčio parkeliuose neabejotinai ir norisi prisėsti. Tos visos mažos gatvelės yra taip nepastebimai suktos, kad atrodo nuo jų suktumo senamiesčio erdvė išsikreipia. Aš galiu pasakyti, kad Ateities gatvė tiesi kaip styga, galiu pasakyti ar sukasi Ozo gatvė. Galiu pasakyti kokios formos yra visas Vilnius, o štai kokios tiksliai formos plokštumoje yra Vilniaus senamiestis ir jo gatvės - niekaip. Jis mano sąmonėje įsitvirtinęs kaip sfera, ir nesvarbu, į kurią pusę žengčiau žingsnį, aš visada vienaip ar kitaip priartėju prie savo tikslo kitame senamiesčio gale...