Per išvykimo seminarą diskutavome, kuriuos dalykus gali iš karto pažinti svečioje šalyje, o kuriuos pamatai tik kurį laiką joje pagyvenęs. Po šiek tiekos pasikalbėjimų nusprendėme, kad elgesys su gyvūnais yra tai, apie ką galima susidaryti nuomonę jau po pirmųjų dienų bendruomenėje. Ir, jej... Kiek Tbilisyje valkataujančių šunų ir kačių! Kašarčikai vaikštinėja namų stogais ir pastogėmis. Pavyzdžiui, pro virtuvės langą pas mus vakar vakare išsprogusiom akėm žvelgė baltas katinas, pro vonios langą šiandien žiobsojo visiškai juodas murklys, o rytas prasidėjo vienas į kitą nagus atstačiusių katinų garsais.
Kalbant apie ciuckus, čia tokie dideli šmirinėja. Mažų valkataujančių šunų nematėme. Darom išvadą, kad didieji minta mažaisiais...
Pamenu, kad ir Vilniuje buvo tokia situacija su valkataujančiais gyvūnėliais. Po to jie ėmė ir staiga kažkur dingo. Tiksliai nepamenu kada, bet maždaug tuo metu, kai pradėjome gyventi geriau, atsirado gyvūnų “prieglaudos”, įvairios užkandinės ir pan. Tiesa, Žirmūnuose prie mūsų namo kokios 7 katės trinasi ir dabar, tačiau jos nėra visiškai valkataujančios – turi ir pastovią laiptinę, kurioje gyvena, ir močiutes, kurios nuolatos jas šeria.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą