Geltoni toliai

Kažkada neseniai vėl važiavome į kaimą. Dabar pačiausias rapsų žydėjimo metas, kai visi laukai, visa žemė, paskendusi tarp geltonų tirštų kekių, pro rapsų žiedlapius prisimerkusi žvalgosi į baltais pūkais nukabinėtą dangų. Atrodo, kad norisi įsibristi į tuos geltonus vandenynus, ant kurių paviršiaus matosi visi debesų keliai, kad norisi atsigulti tarp žaliuojančių rapsų kotų ir kartu su žeme pro geltoną širmą spoksoti į nardančių paukščių šėlsmą mėlyname fone. Tačiau automobilis nesustoja ir tas vaikiškas dienos sapnas, kuriame straksi per liūliuojantį saulės lauką su aitvarais, lieka sapnu. Ir gerai. Dabar tas metas, kai man labiau nei veikti patinka svajoti.