Home-made lėlytė (III)

Laikas pribaigti skudurinę Rugilę, kuri po pastarųjų I ir II etapo yra rausvo žmogeliuko formos, tačiau kol kas dar negali matyti, šypsotis ir šukuotis plaukų. Šį paskutinįjį etapą pradėsime nuo plaukų prisiuvimo.

Plaukučiams daryti naudojau lininius siūlus, nes jie stiprūs, šukuojami taip nesivelia kaip, pavyzdžiui, vilnoniai siūlai, yra tvirtesni ir storesni nei paprasti siuvimo siūlai, o be to asocijuojasi su natūralumu ir lietuviška gamta.
Nusprendus, kokio ilgio plaukus lėlytė turės, reikia prisukti dvigubo ilgio nestoras siūlų "šluoteles". Jų reikės nemažai, tad bent pirmąjai lėlei nereikėtų imti mažo kamuoliuko, kad siūlų nepritrūktų nuplaukavus tik pusę galvos... Aišku, nebent tai būtų lėlytės stilius...
Plaukučių šluotelės per vidurį prisiuvamos mašinine siūle pradedant nuo kaktos ir einant per viršugalvį link pakaušio (žr. nuotrauką apačioje). Paskutinį plaukų gabaliuką pritaisyti šiek tiek žemiau nei pakaušis. Žinoma, reikia palaikyti tam tikrą tankumą, kad skudurinė Rugilė neatrodytų kaip apipešiota višta ir iš jos nekikentų kitos lėlės. Taip prisiūti plaukučiai atrodo kaip su viduriniu sklastymu, o pakelta už jų lėlė atrodo kaip pankas.
Norint, kad plaukučiai būtų tankesni, o supintos kasos gautųsi storos, tokias pačias siūlų šluoteles galima pritaisyti ir galvos tarpe nuo ausies iki ausies, po viršutinių plaukų sluoksniu.

Pritaisius visus norimus plukų kuokštelius telieka plaukučius priglausti ir iš viršaus juos prisiūti tokia pačia siūle, kaip buvo siuvamas vidurinis sklastymas (žr. nuotrauką apačioje). Tokia siūlė reikalinga tam, kad patraukus plaukus vienoje pusėje, jie neišsitrauktų ir nesutrumpėtų kitoje. Šiuo atveju siūlę dariau labai tankią ir papildomai ją apsiuvau viengubu siūliuku, nes lininiai plaukučiai yra labai slidūs ir nepakankamai pritvirtinti lengvai išsitraukia.

Dabar belieka tik nukarpyti plaukučių apačią, juos sulyginti ir patikrinti, ar juos bešukuojant šukos niekur nekliūna.

Paskutinis žingsnis - išsiuvinėti lėlės veiduką. Gruziniškos lėlytės pasižymi tuo, kad jų akytės mažytės tarsi spalvoti taškučiai, patalpinti virš apvalių lėlės žandų. Atsumas tarp akyčių, jų padėtis tam tikrame aukštyje daro labai didelę įtaką lėlės sukurtam charakteriui. Taip pat yra ir siuvinėjant burną. Šiuo atveju siūlyčiau pamodeliuoti su mažomis sagutėmis, popieriaus ar siūlų gabaliukais. Aš pati tiek akytes, tiek ir burnytę padariau didesnes nei būdinga gruziniškoms lėlėms (žr. nuotrauką apačioje). Akytes papildomai apsiuvau juodu siūlu. Na, ir žinoma, kad siuvinėjimui geriau naudoti specialius siuvinėjimo siūlus, kurie laikui bėgant ar skalbiant neblunka.

Na, ir pabaigai reikia skudurinę Rugilę kuo nors aprengti. Drabužėliai siūti vadovaujantis tais principais, pagal kuriuos drabužius iš medžiagų atraižėlių siūdavau vaikystėje Barbėms. Tik skirtumas tas, kad šiuo atveju minkštai skudurinei lėlytei atraižėlių reikia šiek tiek didesnių, jas galima susiųti ne rankomis, o mašina, o reikalui esant dar ir pasiuvinėti.

Štai tokia skudurinės Rugilės gimimo istorija. Galbūt ir atrodo procesas ilgas, tačiau jis be galo įdomus, o vietos kūrybai į valias. Be to, tokia lėlė yra minkšta ir lengvutė, todėl visada gali miegoti kartu su savo "mama". Bėda gali būti tik tuo atveju, jei vaikas yra alergiškas vilnai.

O skudurinė Rugilė dabar gyvena pas vieną mažą mergaitę. Gyvena ir gyvens ilgai ir laimingai...