Kaip bebūtų gaila, ši knyga nekeliaus į “Lentyną”, nors neabejotinai būtų gerai ją turėti visada po ranka. Jau po kelių dienų ją grąžinsiu į A. Mickevičiaus bibliotekos lentynas, kurios, beje, talpina savyje didelius baltų lankų turtus, saugomus kartais šiek pyktelėjusių bibliotekininkių. Iki V. Sinelnikovo knygos kelias buvo ilgas ir skaityti ją pradėjau ne dėl malonumo ar tiesiog praleisti laiką, bet kaip vieną iš paskutinių galimybių susidoroti su ligomis, kurių paprasti gydytojai išspręsti nesugeba. Iš pradžių skaitant lipa šypsnys ant veido, tačiau vėliau smalsumas ima viršų. O pabaigoje vis verti ir verti iš naujo lapus, imi skaityti ir tas knygos dalis, kurios teoriškai tau nereikalingos, tiesiog tikintis ką nors dar įdomaus sužinoti. Ne, tai nėra panacėja nuo visų ligų. Tai tiesiog įdomi nuomonė, kurios kažkurios dalys man tikrai prilipo. Tad tikrai labai siūlau.
“Jeigu žmogus švaisto didelius pinigus psichotropiniams vaistams bei psichiatrams, užuot išleidęs juos vertiems ir įdomiems dalykams, tai yra jau ne psichinis susirgimas, o kvailystė ir nuolaidžiavimas savo silpnybėms.
Apskritai žmonės depresijas susikuria įdomiai. Jų gyvenime yra buvę daug malonių išgyvenimų, bet jie kažin kodėl prisimena tik nemalonius. Daugelis tuo mėgaujasi. Noriu su jumis pasidalyti labai geru receptu, kaip susikurti sau depresiją. Kiekvieną kartą, kai vyksta kas nors gera ir malonaus, jūs galite sau pasakyti šlykščiu bjauriu vidiniu balsu: ”Tai neilgam” arba “Iš tikrųjų jie ne tai turėjo galvoje”. Galima realių įvykių pagrindu sukurti šiurpius vaizdus, kaip tie geri dalykai atrodys, na, maždaug po penkiasdešimties metų. Puiku, tiesa? Todėl vietoj panašių į liūdesį stumiančių dalykų, kuriais žmonės užsiima dešimtmečius, reikia imtis kitokios veiklos (139 p.).”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą