Apie atopinį dermatitą (II)

Pirmojoje dalyje apie atopinį dermatitą (toliau AD) pateikiau iš mokslinių straipsnių ir knygų surinktą informaciją apie šio sutrikimo fiziologiją, simptomus ir paplitimą pasaulyje. Tęsiu toliau apie AD priežastis, rizikos veiksnius ir gydymą.

Tikslios šio sutrikimo priežastys dažnai lieka neaiškios. Sergant atopinėmis ligomis (AD, astma, alerginiu rinitu) vyksta tarpusavio sąveika tarp išorinių ir vidinių veiksnių, dalyvauja daug skirtingų organų ir jų sistemų. Žinoma tiek, kad patogenezėje susipina genetiniai, aplinkos, imuninės sistemos ir odos disfunkcijos aspektai, taip pat labai svarbus psichologinis aspektas. Pastebėta, kad AD šiek tiek dažniau pasireiškia mergaitėms nei berniukams. 

Kalbant apie genetinius veiksnius, AD turinčių žmonių šeimos istorija dviem trečdaliais atvejų yra pažymėta atopinių ligų (Charman, Horne, 1997). Jei vienas iš tėvų turi atopiją, tikimybė, kad turės ir vaikas yra 30 proc., ir 50 proc., jei atopinį susirigimą turi abu tėvai.

Kalbant apie aplinkos veiksnius, jie vaidina didelį vaidmenį. Tai patvirtina ir AD paplitimas pasaulyje. Minimi tokie veiksniai kaip karštas oras ir prakaitavimas, maistas (pieno produktai, žuvis ir jūros gėrybės, kiaušiniai, riešutai, pomidorai, neprinokę vaisiai, citrusai, konservavimo medžiagos), namų dulkės, patalų erkės, gyvūnų plaukai ir pleiskanos, vaistai, vilna, akrilanas, virusai, bakterijos, pelėsiai, balkšvagrybiai ir t. t. (Tay et al., 2002, Nnoruka, 2004, Balevičienė, Maciulevičienė, 2002). 

Kaip minėjau anksčiau, AD atveju svarbų vaidmenį atlieka imuninė sistema. Taip pat AD dažnai susipina su kitomis atopinėmis ligomis. 30–35 proc. AD turinčiųjų išsivysto astma arba šienligė (Balevičienė, Maciulevičienė, 2002). Ypač stiprios sąsajos tarp AD ir alerginės astmos, nes AD leidžia prognozuoti astmos atsiradimą (Mortz et. al., 2001, Charman, Horne, 1997).

Visų išvardintų rizikos veiksnių reikšmę apjungia psichologiniai aspektai, nes jie gali palaikyti ligą arba bloginti jos eigą. AD pacientams dažnai būdingas išgyvenamas chroniškas stresas, žemas suvoktas saviefektyvumas, emocinis hiperjautrumas, nesugebėjimas reikšti emocijų, pavyzdžiui, pykčio. Mokslininkai net kalba apie paslėptą depresiją, kai pacientai bando, bet nesėkmingai, kontroliuoti savo gyvenimą. AD pacientai kūno pojūčius apibūdina kaip keistus, gąsdinančius, trikdančius, ir jie neturi būdo, kaip juos paveikti (pvz., paciento pasakymas, kad oda jiems atrodo tarsi gyvenanti atskirai savo gyvenimą, jiems nepriklausanti). Tokie jausmai taip pat kelia fustraciją ir dar labiau silpnina psichosomatinę būklę. AD turinčių vaikų atveju kalbama apie silpną ryšį tarp vaiko ir motinos (Charman, Horne, 1997). Yra autorių, pvz. Sinelnikovas (2006), teigiančių, jog AD, kaip ir kitų odos ligų, priežastys yra tik psichologinės – “giliai užslopintos negatyvios emocijos, kurias organizmas siekia pašalinti, <...> nerimas, baimė, nuolatinės grėsmės pojūtis, susierzinimas, neapykanta, nekantrumas, pyktis, nuoskaudos ir kaltės jausmas” (289 p.)

Kalbant apie AD gydymą, galima tik pasakyti, jog neaiškios priežastys – nėra ir šimtaprocentinio gydymo. Ligą bandoma daugiau ne gydyti, bet kontroliuoti ir lengvinti pasireiškiančius simptomus, siekiant geresnės sergančiojo gyvenimo kokybės. Medicininės priemonės gali būti vietinės (įvairūs hormoniniai kortikosteroidiniai ar antibakteriniai tepaliukai), vidinės (geriami antihistamininiai, kortikosteroidiniai vaistai, antibiotikai) ir profilaktinės (riebūs odos drėgmę palaikantys kremai). Tokie “apčiuopiami” simptomų palengvinimo būdai naudojimo momentu yra labai efektyvūs, bet gali turėti stiprų pašalinį poveikį (Abramovic et al., 2005, Balevičienė, Maciulevičienė, 2002). Ypač efektyvūs stiprūs kortikosteroidiniai preparata ilgai naudojami gali sukelti odos pakitimus, padidėjusią pigmentaciją, riebalinių liaukų pažeidimus, kritiniais atvejais – kataraktą, glaukomą ir augimo atsilikimus, jei jie naudojami kaip tepaliukai. Jei kortikosteroidai geriami, gali atsirasti padidėlęs jautrumas, dantenų pažeidimai, tremoras ir pan. (Abramovic et al., 2005). Dėl šių priežasčių, jei gydytojas nurodo, kad vaistų vartoti negalima ilgiau nei 1 savaitę ir netepti aplink akis, šių nurodymų vardan savo gerovės vertėtų laikytis griežtai.

Kalbant apie psichologinį gydymą, jis, taikomas kartu su medikamentiniu gydymu, gali palengvinti ir fiziologinius, ir psichologinius simptomus. Visų pirma, yra svarbu šeimos interpretavimas kaip sistemos, kurioje sergantis vaikas atlieka tam tikrą vaidmenį ir sąveikauja su kitomis sistemos dalimis. Svarbu, koks požiūris į sergantį vaiką, į jo sutrikimą, AD keliamą stresą ir kaip su tuo susidoroja tiek pats vaikas, tiek ir tėvai. Toks sisteminis požiūris į artimą aplinką svarbus ir kai kalbama apie suaugusiųjų gydymą.

Efektyvus yra kognityviniu–bihevioristiniu požiūriu pagrįstas gydymas, apjungiantis biologinį grįžtamąjį ryšį, įpročių keitimą ir relaksaciją. Per biologinį grįžtamąjį ryšį didinamas savęs stebėjimas, leidžiantis susieti tam tikrus gyvenimo įvykius su ligos protrūkiais (pvz., su suvalgytu maistu ar išgyvenamu stresu). Taip pat savęs stebėjimas ir savikontrolė padeda nutraukti susidariusį “niežti-kasyti” įprotį. Vaikų atveju dėmesį nukreipti ir tokį ryšį nutraukti gali padėti atsitiktinis švelnus teigiamas tėvų prisilietimas ar socialinis kontaktas su vaiku jam pradėjus kasytis. Relaksacija naudojant kontroliuojamos vaizduotės metodą padeda nukreipti mintis nuo niežulio, mažina streso keliamą įtampą. Visgi, jei tai nepadeda, gali būti, kad yra reikalingos gilesnės psichologinės intervencijos (Charman, Horne, 1997). Psichologiniai aspektai taip pat svarbūs, kai kalbame apie gydymo nurodymų laikymąsi – AD sergančiųjų psichologinė būklė dažnai susiusi su silpna savikontrole, ir dėl to nevykusiu gydymo plano sekimu ir nesugebėjimu nesikasyti.

Tiek apie atopinio dermatito rizikos veiksnius ir gydymo galimybes. Pabaigai dar galima pasakyti, kad turintiems sudėtingą šio sutrikimo formą tenka susitaikyti ne tik su dideliais ekonominiais kaštais, bet ir psichologinėmis pasekmėmis – neigiama įtaka gyvenimo kokybei, susierzinimu, kylančiu dėl fizinio diskomforto, miego trūkumu, padidėjusiu dėmesingumu savo išvaizdai, socialinių santykių sutrukdymu, stresu dėl pasikartojančių gydymo procedūrų ar trumpalaikio/ ilgalaikio išėjimo ir dėl to prarastų pajamų. Yra ir antrinis poveikis šeimos nariams – sergančių vaikų tėvai išgyvena praktiškai tą patį, ką ir sergantieji suaugę, vardina tokius jausmus kaip kaltė, išsekimas, frustracija (Abramovic et al., 2005). Deja, Lietuvoje, priešingai nei daugumoje Vakarų šalių, nėra pacientų organizacijos, skirtos turintiems egzemą, kuri būtų ne tik erdvė dalintis patirtimi, bet ir kvalifikuotos informacijos šaltinis, tad, bent kol kas, Lietuvoje nekontroliuojama savipagalba vyksta internete, kuri turi tiek teigiamų, tiek ir neigiamų bruožų.

Literatūra

Abramovic W. et al. (2005). The Economics of Topical Immunomodulators for the Treatment of Atopic Dermatitis. Pharmacoeconomics, Nr. 23 (6), 543–566 p. Balevičienė G., Maciulevičienė R. (2002). Odos ligų atlasas, 88–106 p. Charman D., Horne D. de L. (1997). Cambridge handbook of psychology, health and medicine, ed. A. Baum, 372–375 p. Mortz C. G. et al. (2001). Prevalence of atopic dermatitis, asthma, allergic rhinitis, and hand and contact dermatitis in adolescents. The Odense Adolescence Cohort study of atopic diseases and dermatitis. British Journal of Dermatology, Nr. 144, 523–532 p. Nnoruka E. N. (2004). Epidemiology of atopic dermatitis in Nigeria. International Journal of Dermatology, Nr. 43, 739–744 p. Sinelnikovas V. (2006). Pamilk ligą savo, 289 p. Tay Y-K. et al. (2002). The prevalence and descriptive epidemiology of atopic dermatitis in Singapore school children. British Journal of Dermatology, Nr. 146, 101–106 p.