Šią knygą jau buvau aptikusi “Baltų lankų” knygyne. Kadangi teko lankytis D. Gailienės paskaitose ir įtikėti jos kaip psichologės ir tyrėjos kompetencija, tąkart pagalvojau, kad gailėčiau pinigų tokiam rimtam moksliniam skaitalui. Ir vis tiek knyga mane susirado kaip privaloma literatūra vienoje iš kursų programų. Nors perskaityti reikėjo ne viską, neliko neperskaitytas nė vienas knygos puslapis. Nepaisant to, kad tai yra mokslinis kūrinys, jis skaitosi lengvai ir aiškiai. Po 2 savaičių reikės knygą grąžinti į biblioteką, bet viliuosi, kad šią knygą kada nors turėsiu savo lentynoje. Visų pirma dėl to, kad ji istoriją pateikia ne kaip kažką tiesiog užrašytą ir atsietą nuo dabarties, o kaip dar dabar mumyse esančią gyvastį. Taip pat dėl to, kad ji gera šviečiamoji knyga tiems, kurie ne visada randa laiko, galimybių ar stiprybės apmąstyti tai, kur dabar esame, kad ji skatina pabandyti suprasti tą moralinį pasimetimą ir savęs nuvertinimą, apėmusį daugelio mūsų šalies žmonių galvas ir širdis. Ir galų gale dėl to, kad ji kažkuria prasme padeda geriau suprasti savo tėvus ir tėvų tėvus...“Likę gyventi Lietuvoje išgyveno nacionalizaciją, kolektyvizaciją, izoliaciją, vadinamą geležine uždanga nuo laisvojo pasaulio, patyrė jų baisumus. Griežtai kontroliuojama ir reguliuojama minties ir žodžio laisvė. Žmonės įbauginti. “Dvigubas gyvenimas”, kai viena rodoma ir deklaruojama, o kita manoma iš tikrųjų, tapo kasdienybe. Vieni labai skaudžiai išgyveno ir net mėgino priešintis, kiti – palengva prisitaikė ir ilgainiui net nebejautė tokio gyvenimo nenormalumo” (99 p.).
“Istorinės traumos nėra lengvai pamirštamos, nes jos neleidžia savęs pamiršti. Sugriauto tapatumo atkūrimas – nelengvas procesas. Jis reikalauja skirtingos patirties visuomenės grupių sąžiningos diskusijos ir savianalizės. Tai būtina skatinti. Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvome bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad nukentėjom, kad buvo nukentėjusių labiau už mus, kad atsikovojom laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišsilaisvinom iš praeities. Sąžiningame visuomenės diskurse (yra) svarbūs visų balsai” (217 p.).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą