Šiltą vietą palikti sunku

Mane vis nustebina kasdienybėje sutinkami veidai. Štai, pavyzdžiui, vakarykštė troleibuse matyta moteriškė. Bendrai jos išvaizda ir povyza leido spėti, kad ji tą dieną jautėsi visai neblogai – nors su pirkinių krepšeliu, tačiau pasitempusi ir gan gyvai į aplinką reaguojanti. Atsisėdo priešais mane labai patogioje troleibuso vietoje – šalimais nėra dar vienos kėdės, į kurią įkristų koks nors nemalonus bendrakeleivis, su puikiu vaizdu, judančiu taip, kaip turi vaizdas judėti žiūrint pro važiuojančio automobilio langą, ir visai netoli durų, pro kurias kiekvienoje stotelėje kartu su keleiviais įlipa ir šviežio oro gūsis. Tokios kėdės pavydėti gali bet kas. Juolab, kad troleibuse tuo metu buvo apie du tuzinus, tikrai galinčių jos pavydėti...

Maždaug per porą metrų nuo tos pavydėtinos kėdės kabėjo nemokami laikraščiai. Visas troleibuso priekis buvo pilnas jų šnarėjimo. Tie laikraščiai buvo tai, ko galėjo pavydėti net pavydėtinoje vietoje sėdinti moteriškė, ir ji tai puikiai suprato. Ji žiūrėjo į tą vis mažėjantį nemokamų laikraščių pundelį, tai truputį pakildama, tai vėl nusileisdama ant savo šiltos kėdės. Vienas pakilimas buvo grėsmingai didelis, tačiau moteris, neišlaikiusi šiltos vietos traukos, klestelėjo atgal į kėdę. Besižvalgydama į visus skaitančius, ji darėsi vis neramesnė, kol galų gale pabandė pasiųsti šalia stovinčią mergaitę prasibrauti pro žmones ir paduoti tą nemokamą šnarutį. Deja, šis manevras nepasiteisino... Taigi, moteriškė taip ir liko nekantraudama muistytis šiltoje kedėje, laukdama, kol ranka pasiekiamas, tačiau tuo metu skaitomas malonusis šnarutis kam nors bus nebereikalingas.

Įdomu stebėti žmogų, norintį gauti vis daugiau, nemokamai ir tiesiai į rankas. Kad kas nors atneštų. Labai patogu. Pasijunti lyg pasakėčioje. Tiksliai nepasakysiu kurioje, bet turėtų būti kažkas apie lapę.

Šalia manęs sėdėjusi močiutė atsistojo, pasiėmė laikraštį ir vėl grįžo į savo vietą. Įdomu, ar jos kėdė nebuvo tokia šilta kaip anoji, ar, visgi, čia kažkas su jos amžiumi...