Šiaip... Apie orą...

Birželis šiais metais nepasišiukšlino ir su kalendorine vasaros pradžia mums padovanojo tikrai vasariškus orus. Rekordinė temperatūra šiais metais! Jei tokia būtų išsilaikiusi dar kelias dienas, būtume galėję pradėti skųstis nepakeliamais karščiais! Orai – tiksliai kaip lairodis, bet štai gamta jau seniai atrodo taip, tarsi žiemos net nebuvo. Jau daugiau nei prieš mėnesį pradėjo keli draugai stebėtis – kaip viskas sužaliavo, kaip greitai viskas užaugo. O aš vasaros faktą tik vakar iki galo supratau, kai pamačiau būriais po žolę zujančius kelias dienas gyvuojančius vasarinius vabaliukus. Jie tik nuo smilgos ant smilgos, nuo žolės viršūnės ant žolės viršūnės tingiai savo kietais tamsiai raudonais sparnais maldami skrajoja, o pagauti labai stipriai į delno odą įsikibę ropinėja. Primena vaikystę. Ir kas ten žino, kaip jie vadinasi... Gal kas nors visgi žino? O iki skrajojančių vabaliukų pamatymo dar gyvenau pavasario prisiminimais apie Darželio stotelėje įlipusią bajavą ponišką moteriškę, kuri ant paskutinės stipriai laku supurkštų plaukų garbanos paskui save į autobusą įsitempė ilgą ilgą ką tik pabudusio voro nuaustą dar šaltoje saulėje blizgantį siūlą.

Kažkaip dažnai man viešuoju transportu važinėjančios moteriškės užkliūna...