2010-01-13

Atopinis dermatitas (I)

Šitas įrašas galėtų pasirodyti nuobodokas tiems, ko nevargina tokia odos problema kaip atopinis dermatitas (toliau AD). Šios ligos analizė buvo kaip dalis klinikinės sveikatos psichologijos atsiskaitymo universitete. Iš pradžių nebuvo minčių online sukrauti surinktą medžiagą, tačiau paskaičius, kaip mielai forumuose dalinamasi kartais stiprių vaistų pavadinimais, nusprendžiau, jog gal visgi verta dalintis... Tiesiog atvirumo ir teisybės vardan prisipažįstu, jog neturiu jokio medicininio išsilavinimo, gilinu žinias sveikatos psichologijos srityje, o žemiau pateikta medžiaga yra mano iš įvairių knygų ir mokslinių straipsnių surinkta ir apibendrinta informacija. Taigi...

Atopinis dermatitas (dermatitis atopica, sin. eczema atopicum, eczema endogenicum, neurodermitis diffusa) – tai lėtinis ir nuolat kintantis ir keičiantis vietą odos uždegimas, susijęs su asmeniniu ir šeimos polinkiu sirgti ne tik dermatitu, bet ir astma bei alerginiu rinitu (Balevičienė, Maciulevičienė, 2002). Žodis “atopija” žymi grupę ligų, kurių atveju kaip atsakas į išorės dirgiklius sustiprėja imunoglobulino E sintezė (Mitchell, 2006).

Išskiriami ūminis ir lėtinis atopinis dermatitas, kurie šiek tiek skiriasi išorėje matomais simptomais. Abiem atvejais pažeidžiamas viršutinis odos sluoksnis, pasireiškia dėmėtas paraudimas, ūminiu atveju pasireiškia pūslelės. Sukeliami nemalonūs fiziologiniai pojūčiai – niežulys, pleiskanojimas, šlapiavimas. (Mitchel, 2006). Gali tęstis savaites, mėnesius, metus, kartais su trumpesniais ar ilgesniais pagerėjimais, kurie dažniausiai būna vasarą. Pažeidžiamos vietos vaikų ir suaugusiųjų atveju šiek tiek skiriasi, bet bendrai mėgstamiausia AD vieta yra veido sritis, galva, sprandas, lenkiamiji galūnių paviršiai (Balevičienė, Maciulevičienė, 2002, Abramovic et al., 2005, Sandstrom Falk, Faergemann, 2006).

AD simptomai pasireiškia dėl sutrikusios veikliųjų medžiagų pusiausvyros dermyje. Dėl ne visada žinomų priežasčių paprastai negrėsmingos medžiagos imuninės sistemos yra interpretujamos kaip keliančois grėsmę, dėl to įjungiamas “gydymosi” mechanizmas, kuris sunkiai išsijungia ir lengvai aktyvuojasi. Aktyviosios medžiagos išnešiojamos po visą organizmą, todėl AD yra odoje migruojanti liga. Į veikliųjų medžiagų grandinę įeina tokios medžiagos kaip Langerhanso ląstelės, esinofilai, limfocitai, IgE, IgG, keramidai, neuropeptidai, citokinai – visos šios ląstelės yra imuninės sistemos veikėjai. Kad AD priežastis yra nesugebėjimas grįžti į pusiausvyrą rodo tai, jog gliukokortikoidai, atsakingi už homeostazės palaikymą, tepami arba geriami greitai ir efektyviai naikina AD simptomus. Šiuo atveju svarbu atsiminti, kad “naikina simptomus” nėra tas pats, kas gydo.

Kalban apie AD paplitimą, reikia atskirai išskirti vaikų ir suaugusių atvejus. AD yra vaikystės liga, nes iki 90 proc. visų jo atvejų pasireiškia vaikams iki 5 m. (likusius 10 proc. sudaro vyresnė nei 5 m. populiacijos dalis). Pasaulyje paplitimas yra 5–20 proc. vaikų populiacijos. Paauglystėje dauguma iš šios problemos “išauga” ir suaugusiųjų tarpe ligos paplitimas yra apie 2–4 proc. Visgi, jei liga pasireiškia po paauglystės, didelė tikimybė (59–68 proc. atvejų), kad ji nebepaliks paciento (Sandstrom Falk, Faergemann, 2006).  

Bendrai dauguma autorių teigia, kad atopinio dermatito atvejų išsivysčiusiose šalyse daugėja – jis padvigubėjo per pastaruosius dešimtmečius (Charman, Horne, 1997). Pagrindinė nurodoma priežastis yra urbanistinio gyvenimo plitimas (naminių dulkių, naminių erkučių padaugėjimas, padidėjęs naminių gyvūnų laikymas, pasikeitusios mitybos sąlygos, infekcinių ligų sumažėjimas) ir padidėjęs išgyvenamo streso kiekis. Nustatyta, kad AD susijęs su socio-ekonominiais faktoriais (pragyvenimo lygiu) ir su šeimos dydžiu (Williams, 2000), t.y. toje pačioje populiacijoje paplitimas didesnis tarp “geriau” gyvenančių žmonių, bet visuomenei vystantis bei skirtumams tarp socialinių grupių mažėjant, AD paplitimo skirtumai taip pat mažėja (Yura, Shimizu, 2001).

Tiek apie atopinio dermatito fiziologiją, simptomus ir paplitimą pasaulyje. Apie šio sutrikimo priežastis ir rizikos veiksnius, kaštus žmogui ir gydymo būdus parašysiu vėliau.

Literatūra.

Balevičienė G., Maciulevičienė R. (2002). Odos ligų atlasas, 88–106 p. Charman D., Horne D. de L. (1997). Cambridge handbook of psychology, health and medicine, ed. A. Baum, 372–375 p. Mitchell T. (2006). Odos ligos, 11–17 p.  Abramovic W. et al. (2005). The Economics of Topical Immunomodulators for the Treatment of Atopic Dermatitis. Pharmacoeconomics, Nr. 23 (6), 543–566 p. Sandstrom Falk M. H., Faergemann J. (2006). Atopic Dermatitis in Adults: Does it Disappear with Age? Acta Derm Venereol, Nr. 86, 135–139 p. Yura A., Shimizu T. (2001). Trends in the prevalence of atopic dermatitis in school children: longitudinal study in Osaka Prefecture, Japan, from 1985 to 1997. British Journal of Dermatology, Nr. 145, 966–973 p. Williams H. C. (2000). Epidemiology of atopic dermatitis. Clinical and Experimental Dermatology, Nr. 25, 522–529 p.

2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

O gal Jums kokių nors bobučių užkalbėjimai padėtų? Ar niekad nebandėte kreiptis į jas ir koks Jūsų požiūris šiuo klausimu?

Mėnulio vaikas rašė...

Į bobutes kreiptis nebuvo minčių, nors a la ritualų ir užkalbėjimų man siūlė. Manau, kad tokie gydymo metodai, jei padeda, tai dėl placebo poveikio ir ne visada padeda panaikinti ligos priežastis. Geriausias būdas, mano manymu, yra dirbti su savimi - stebėti savo elgesį, išgyvenamas emocijas ir po truputį spręsti savo vidinius konfliktus, vietoje kavos geriant įvairias žolines arbatėles. Tai išties palengvina būklę.