Katharine Guerrier “Skiautinių enciklopedija”

Per praėjusias Kalėdas vienas iš su dovanomis susijusių sprendimų buvo poroje nesidovanoti dovanų aklai, o tiesiog kartu apsilankyti knygyne ir pasidovanoti sau po trokštamą knygą. Manasis sprendimas buvo “Skautinių enciklopedija”. Nors kitos šios rankdarbių enciklopedijų serijos knygos man nepasirodė tokios geros (gal dėl to, kad siuvinėjimo, mezgimo ir nerimo man nereikia mokytis nuo nulio), “Skiautinių enciklopedija” neabejotinai verta kruopštų pirštų darbą mėgstančiųjų dėmesio, nes supažindina su pačais pagrindais, svarbiausiomis technikomis ir pateikia begalę profesionalų pavyzdžių, nuo kurių raibsta akys, o fantazija įsijungia visu pajėgumu. Tai knyga, kurią gali vartyti nuo pradžios arba nuo galo, gali žiūrėti iš kairės į dešinę arba atvirkščiai. Net gali apversti aukštyn kojomis ir ji vis tiek, jei tau patinka skiautiniai, lips ir lips į rankas, tikėdamasi, kad tarp tų begalės skiautinių pamatysi kažką naujo. Kol “Skiautinių enciklpedija” nevartoma, ji bus padėta “Lentynoje”.

Dar kitoje jau lietuvių autorės knygoje perskaičiau, kad pirmąjį savo skiautinį reikia pasiūti vien tik rankomis – kad suprastum tikrąją šio rankdarbio prasmę ir medžiagos gyvenimą. Į tarpus egzaminų pabandžiau ir aš. “Pirmieji malūnėliai” siuvosi šiek tiek stichiškai, neturint galutinės idėjos, tik lipdant atskirus gabalėlius į visumą. Bet tai velniai, na ir atsparius adatos dūriams pirštus turėjo tos siuvėjos senovėje!

“Pirmieji malūnėliai” (54cm x 77 cm)

Apie psichikos sveikatą arba kodėl nuolatos pralaimime Euroviziją

Bet tai tikrai. Pastoviai. Paskutiniai ir paskutiniai! Arba priešpaskutiniai. Nors be Lietuvos Eurovizijoje dalyvauja begalės kitų šalių, kurios taip pat neužima pirmosios vietos šiame įdomaus žanro įvykyje, mes visada jame pralaimime. Na, bent jau taip atrodo įsiklausius į aplinkinių (o siaube, ir į savo!) nuomonę. Visgi, ne apie Euroviziją čia... Besiruošdama egzaminui perskaičiau 2008 m. birželį Briuselyje vykusios psichikos sveikatai skirtos konferencijos “Together for Mental Health and Well-being” vadinamąjį begraund peiperį apie įvarius psichikos sveikatos faktus Europos Sąjungoje. Lietuva 2005 m. duomenimis, kaip visad, “skynė laurus” savižudybių srityje (28,9 atvejų 100 000 gyventojų). Beje, nuo mūsų ne taip jau smarkiai atsiliko Vengrija (23,2) ir Slovėnija (22,0). Kaip ten bebūtų, didžiausias atradimas man buvo faktas, kad pagal 2004 metų duomenis, į vieną eilę kartu su slovakais ir maltiečiais stojame dėl... žemiausios savigarbos tarp visų ES gyventojų. Pasirodo, visiškai savęs negerbiame. Tarsi būtume susitepę arba pažymėti kokiu nors gėdos ženklu. O kai taip patys jaučiamės, nenuostabu, jei tą gėdos ženklą įžiūri ir kiti... 

Taip, taip, suprantama, kad pas mus viskas taip blogai, na, taip blogai, kad net kūną gelia. Bet tai gal šiek tiek aukščiau nosį, lietuvi! Nejau būtina pastoviai niekinti visa tai, kas yra aplinkui? Kaip D. Grybauskaitė, berods, kad per LR radiją vienoje pokalbių laidoje pasakė: “Graži ta mūsų Lietuvėlė”. Pradžiai užtenka vien jau to...

Vadinamasis "kartų susitarimas" arba gelbstint "Sodrą"

Šią jautrią temą privertė paliesti straipsnis „Delfyje“ skambiu pavadinimu „Profsąjungos: LLRI mėgina supriešinti kartas“. Šis straipsnis yra reakcija į Lietuvos laisvosios rinkos instituto pateiktą „Sodros“ pertvarkymo koncepciją, kurioje vienas iš pagrindinių siūlymų yra palaipsniui atsisakyti privalomojo pensijų kaupimo per „Sodrą“ ir pereiti prie privataus pensijų kaupimo. Ir nors ne visi pateikti pasiūlymai yra vienodai geri ir priimtini, tačiau reikia pastebėti, kad LLRI vienas pirmųjų pasiūlė realų planą, kaip „Sodrai“ išbristi iš milijoninių skolų. Tikrai sveikintina, bet... nepopuliaru. Manau, kad bet kuriam savo galva mąstančiam ir bent kažkiek suprantančiam apie valstybėje vykstančius procesus piliečiui aišku, kad tokia pensijų kaupimo sistema, kokia yra dabar, yra pražūtinga ir gresia tuo, kad mes, jaunoji Lietuvos karta, apie pensijas galim tik pasvajoti. Bet Lietuvoje susiklostė tokia situacija, kad mes turime labai aktyvius pensininkus ir pasyvius, kol kas tik apie savo dabartį ir netolimą ateitį mąstančius jaunuolius. O pensininkai, ne paslaptis, yra didelė ir įtakinga interesų grupė. Skirtingai nei dauguma jaunesnės kartos atstovu, jie eina į rinkimus, balsuoja ir daugiausiai nuo jų priklauso mūsų politinė, o kartu ir šalies ateitis. Paradoksalu, tačiau tiesa – ateitis Lietuvoje priklauso nuo pensininkų balsų. Tačiau pačių pensininkų soti ateitis priklauso nuo Lietuvos jaunimo, kuris turi ir turės jiems pensijas uždirbti. Tik nelabai aišku, kas uždirbs pensijas jaunajai kartai. Bet kaip galime matyti iš straipsnio „Delfyje“, ne tame esmė – svarbu, kad dabartiniai pensininkai būtų ramūs dėl savo rytojaus, o kas bus toliau, tai jau ne jų reikalas. 

Demografinės padėties kaitos tendencijos rodo, kad greitu laiku turėsim situaciją, kai vienas dirbantysis turės išlaikyti po daugiau negu vieną pensininką. Atsižvelgiant į tai, kad pensijos nemažėja arba mažinamos tik laikinai, o pensininkų skaičius tik didės, netolimoje ateityje iš dirbančiųjų surinktų mokesčių taps nebeįmanoma išmokėti pensijų ir reikės vėl skolintis. O kas yra valstybės skola arba skolinimasis obligacijomis – o gi ne kas kita, kaip papildomi mokesčiai (tiesa, netiesioginiai) ateityje. Kas turės mokėti tuos mokesčius?.. ir vėl dirbantieji. Taip pamažu susidarys tokia situacija, kai dirbti reikės tik dėl mokesčių ir mokesčiams, arba valstybė bankrutuos... Šioje vietoje reikėtų pradėti kalbėti apie vadinamąjį kartų susitarimą arba solidarumą, t.y. galvojimą ne tik apie save, bet ir apie kitų kartų atstovus...bet kam kalbėti, jei Lietuvoje toks neegzistuoja – kiekvienas galvoja tik apie save ir nesvarbu, kas bus rytoj. Tą parodo ir profsąjungų pozicija, anot kurios „Sodra“ turi likt neliečiama, nes kitaip nukentės pensijos. Nenuostabu, juk Lietuvoje profsąjungos yra ne kas kita, kaip ant pensijos slenksčio esančiųjų prieglauda arba platforma, skirta garsiai rėkti, tačiau nieko nepasiūlyti. Tokiu atveju mums nepadės jokie gelbėjimo planai, jokios reformos ir taip bus tol, kol nepradėsime galvoti ne tik apie save, bet mąstysime plačiau. Jei nustosime žvairuoti ir imsime žiūrėti toliau savo nosies galo, galbūt suprasime, kad jei viena pusė gauna, tai ir kita pusė kažką turi gauti mainais, jei viena pusė duoda, tai ir kita pusė turi kažką duoti. Nes dabar visa valstybė panaši į skirtingas puses plėšomą skudurinę Rugilę... ir nieko daugiau.