Apie psichikos sveikatą arba kodėl nuolatos pralaimime Euroviziją

Bet tai tikrai. Pastoviai. Paskutiniai ir paskutiniai! Arba priešpaskutiniai. Nors be Lietuvos Eurovizijoje dalyvauja begalės kitų šalių, kurios taip pat neužima pirmosios vietos šiame įdomaus žanro įvykyje, mes visada jame pralaimime. Na, bent jau taip atrodo įsiklausius į aplinkinių (o siaube, ir į savo!) nuomonę. Visgi, ne apie Euroviziją čia... Besiruošdama egzaminui perskaičiau 2008 m. birželį Briuselyje vykusios psichikos sveikatai skirtos konferencijos “Together for Mental Health and Well-being” vadinamąjį begraund peiperį apie įvarius psichikos sveikatos faktus Europos Sąjungoje. Lietuva 2005 m. duomenimis, kaip visad, “skynė laurus” savižudybių srityje (28,9 atvejų 100 000 gyventojų). Beje, nuo mūsų ne taip jau smarkiai atsiliko Vengrija (23,2) ir Slovėnija (22,0). Kaip ten bebūtų, didžiausias atradimas man buvo faktas, kad pagal 2004 metų duomenis, į vieną eilę kartu su slovakais ir maltiečiais stojame dėl... žemiausios savigarbos tarp visų ES gyventojų. Pasirodo, visiškai savęs negerbiame. Tarsi būtume susitepę arba pažymėti kokiu nors gėdos ženklu. O kai taip patys jaučiamės, nenuostabu, jei tą gėdos ženklą įžiūri ir kiti... 

Taip, taip, suprantama, kad pas mus viskas taip blogai, na, taip blogai, kad net kūną gelia. Bet tai gal šiek tiek aukščiau nosį, lietuvi! Nejau būtina pastoviai niekinti visa tai, kas yra aplinkui? Kaip D. Grybauskaitė, berods, kad per LR radiją vienoje pokalbių laidoje pasakė: “Graži ta mūsų Lietuvėlė”. Pradžiai užtenka vien jau to...